Emilija Faberaitė

Kaip ilgai mane supo tyla.

Ir staiga Grįžo upės,

čiurlenimas tarsi daina.

Ėjau keliavau kiek Galėjau

Griūvau brisdama per smėlį

Ir vėją.

Kartojau kasdieną,

mylėjau, o žodžiai skęsdavo

jūros dugne.

Ir liejosi dienos,

skandindamos vieną.

Ilgai nematytą

sudužusią sielą.

- Emilija Faberaitė

Visur tamsu eini,

per mišką ir paminklus.

Nematyti nei ženklų, nei balto stiklo.

Tik tarp medžių sklinda klyksmas, nežinia kieno jis šiandien,

toks vienas

mirštantis krūtinėj.

Pažvelk į dangų, ten viskas juoda, o ne balta, čia kraujas tirštas

varva, o tu sakai, kad Dievas man atleido.

​

- Emilija Faberaitė

Paklausk manęs paklausk darsįk kodėl teisybės žemėje neliko ar

mes savęs dar nepažinę bejėgiais tapom ir šį ryt?

Ar mūsų nieks nemokė visa širdim mylėti?

O gal mes tik pajuodeliai neturintys

nė trupinio širdies

Mes savę vadinam žmonėmis ar jums ne gėda? O gal melagius

ir nusidėjėlius tai pat vadinsime šventaisiais?

Jei melą vertėme tiesa tai kas mes šiandien patys esam?

​

- Emilija Faberaitė

Žengiu per taką,

Kuriuo tu ėjei.

Barstei savo laimę

Ir tikėjai viltim.

Išnyko tos dienos,

Išnyko širdį. Kai

Užges paskutinė mintis,

Niekada nebebūsi arti.

​

Ir verksiu kaip verkė tavo širdis.

Iš sielvarto nemiegojai,

Bemieges naktis.

Nors būsi toli,

aš per giedrą rašysiu,

Tau paskutines išsiskyrimo eiles.

​

- Emilija Faberaitė

Mano laimė tyras krantas.

Man nereikia nieko, tik pašvaistės. Pasiimkit viską, bet palikit dangų.

Jis man toks vienintelis, parodęs laimę.

Ir neverksiu šiandien neraudosiu,

nes žvejys paliko mano krantą.

Jis išplaukė į tolius neapaėmes

Nieko svetimo iš mano baimės.

​

- Emilija Faberaitė

Dar rašau.